lementavoti

×lementavóti, -ója, -ójo (l. lamentować) intr. dejuoti, raudoti: 1. Lementavok nelementavojus – iš numirusių nebeprikelsi Knv. Gūdžiai lementavojo mergelė, už bernelio eidama Prl. | Emilia lementavoja, kad jau reikia kiaulės gyt Tršk. Nelementavók, gyveni nėko netrūkdamas Slnt. | refl.: Neverk, mergele, nelementavokis; eisme į sodną, ten pauliavosme LTIII417. Pati savo vyro dikčiai lementavójos Kv. 2. intr. primygtinai ką sakyti, įgrumenti: Motina, išleisdama Viliuką parnešti vaistų, lementavójo, kad nėkur ilgai neužtruktų Pln. 3. intr. graužtis, kankintis: Jis lementavojo ir lementavojo lig pat smerčio adynos Rnv. 4. tr. minėti; apkalbėti; niekinti: Jie ilgai lementavójo tave Skr. Kad lementavójo, kad lementavójo tave visi žmonės Brs. Tu mane visados lementavóji Vlkv. \ lementavoti; aplementavoti